Dalia Kuznecovaitė griežė Johannesą Brahmsą

'Muzikos barai"


Daiva Tamošaitytė

Dalia Kuznecovaitė griežė Johannesą Brahmsą

Vasario 6 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko vienas tų koncertų, kurių laukiama kaip ypatingo įvykio. Su LNSO, kuriam dirigavo tarptautinio konkurso Tokijuje laureatas (1991 m., I premija) prancūzas Olivier Grangeanas, Johanneso Brahmso koncertą smuikui ir orkestrui D-dur, op. 77 griežė pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukianti Dalia Kuznecovaitė. 21 metų smuikininkės kelias nuo mažumės vedė į muzikinio gyvenimo aukštumas, tačiau be kryptingo ugdymo šeimoje, mokykloje ir ypatingos sėkmės Dalios kelyje ne mažesnį vaidmenį vaidina asmeninės savybės - pasišventimas ir disciplina, ištvermė ir atkaklumas - taigi visa puokštė sąlygų, kurios atėjus laikui leidžia sužydėti muzikanto gabumams.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė (mokėsi pas B. Šmidtienę, J. Urbą ir U. Jagėlaitę), D. Kuznecovaitė dar dvyliktoje klasėje įstojo į Kelno aukštąją muzikos mokyklą. Ten metus mokėsi pas profesorių Zacharą Broną, o nuo 2007 metų studijuoja Rostoko aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje profesoriaus Petru Munteanu klasėje.

Nuolatinis buvimas koncertų scenoje Daliai yra įprastas dalykas, tačiau jaunoji smuikininkė, tik baigus mokyklą, jau spėjo įkopti ir į rimčiausių scenos varžybų olimpą: 2007 metais iškovojo Grand Prix tarptautiniame konkurse „Kloster Schontal" (Vokietija), 2008-aisiais XV tarptautiniame J. Brahmso konkurse (Pertšachas, Austrija) laimėjo trečiąją vietą ir specialųjį „Mozarteum" akademijos prizą, o Henryko Szeryngo konkurse (Tolukas, Meksika) - pirmąją vietą ir aukso medalį. Taigi ji savaip aplenkė 2001 metais Vilniuje įsteigtą tarptautinį Jašos Heifeco smuikininkų konkursą, kuriame jai neteko dalyvauti.

J. Brahmso koncertas, itin sudėtingas tiek techniniu, tiek emociniu ir intelektiniu atžvilgiais, Dalios rankose sutirpo: smuikininkė atskleidė nepriekaištingą technologijos išmanymą ir gerai perprastą kompozitoriaus mąstymo būdą, be to, kas buvo labai gerai matyti, tikroms scenos žvaigždėms, esamoms ir būsimoms, būdingą galingą užmojį ir situacijos valdymą - jokio perdėto dėmesio smulkmenoms. Apie tokius atlikėjus sakoma: „Tai bent galva!" Sykiu Dalia Kuznecovaitė - subtili ir jautri asmenybė. Įsijautimo bei nuoširdaus, santūraus lyrizmo nestokojo ir jos interpretacija. Tai liudijo ir išorinių įtaigos priemonių vengianti laikysena. (Galbūt tai - ir jauno amžiaus privalumas?)

Kiekvienas muzikantas žino, kad įsigyventi į didžiųjų romantizmo epochos kompozitorių - Schuberto, Schumanno, Skriabino ir ypač Brahmso - vidinį pasaulį yra tolygu atrasti Ameriką, nes čia svarbiausią vaidmenį vaidina emocinis intelektas, jo „branduolinis krūvis". Gerai sugroti Brahmsą, taip, kad nugara eitų pagaugai, gali vienetai. Neabejoju, kad Dalia rado raktą į jo prasmių kontinentą, ir po dešimties dvidešimties metų šis smuiko koncertas jai griežiant gebės sukrėsti vidine jėga. Juk smuikininkė žavisi J. S. Bacho kūriniais, o labiausiai jai imponuojanti rusų kompozitorių kūryba (D. Šostakovičiaus, S. Prokofjevo ir A. Schnittkes) taip pat reikalauja nemažos dramatinės muzikinės patirties.

Apie tolesnius planus D. Kuznecovaitė sakė: „Artimiausiu metu žadu koncertuoti Paryžiuje kovo 11-osios proga. Balandžio mėnesį J. Brahmso koncertą grosiu Neubrandenburge su Neubrandenburgo simfoniniu orkestru. Birželio mėnesį dalyvausiu Granados festivalyje Ispanijoje, kur atliksiu A. Piazolos „Metų laikus", tik kol kas nežinau, su kokiu orkestru. Rugsėjo mėnesį esu pakviesta groti Kalgaryje, Kanadoje su Meksiko miesto simfoniniu orkestru M. Ponce koncertą smuikui (šis koncertas yra dedikuotas H. Szeryngui). Spalio mėnesį Kauno filharmonijoje su Modesto Pitrėno vadovaujamu simfoniniu orkestru, o lapkritį Kijevo filharmonijoje su Kijevo simfoniniu orkestru atliksiu D. Šostakovičiaus pirmąjį koncertą smuikui."

Regėdami dideles koncertines apimtis bei naujas programas šalia rimtų studijų Rostoke, galime tik pasidžiaugti Dalios talentais.

Įžanga į J. Brahmso romantinį pasaulį tapo Giuseppe Verdi operos „Likimo galia" uvertiūra. Prancūzų dirigentas su LNSO jau yra bendravęs 2001 metais, kai gastroliavo Vokietijoje; tuomet skambėjo Igorio Stravinskio „Ugnies paukštė". „Šventasis pavasaris", kuris Lietuvoje nebuvo atliktas net kelis dešimtmečius, dar sykį panardino į garsų nuogybę, kuri priminė, kokia sugestyvi ši muzika yra savo chtoniniais pradais. Kupina veiksmo pagoniškoji baletinė drama koncertų scenoje skambėjo kiek statiškiau, nei norėtųsi, ypač piano vietose, nors pučiamųjų grupė stebėtinai susitvarkė su poliritminiais kazusais, - galbūt todėl, kad dirigentas, jo paties žodžiais, stengėsi „kiek įmanoma nesileisti įtraukiamam" į jos gelmes, tačiau „tai nepavyko - per daug muzika intensyvi".

O. Grangeanas apie darbą su LNSO kalbėjo: „Kiekvienas orkestras turi savitų bruožų, ir juos privalu atskleisti. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras man įdomus tuo, kad jame susipina rusiška labai energingo, net ypač kieto grojimo maniera, labai tinkanti jo repertuarui, ir Baltijos šalims būdingas Viduržemio jūros regiono gyventojų aistringumas, kurį pastebėjau Lietuvoje. Šis orkestras - tai miniatiūrinė Lietuvos bendruomenė, ir tai prideda papildomą atspalvį. Atsispirdami nuo viso šito mes ir grojame ir, savaime suprantama, bandome priartėti prie Stravinskio". Galbūt tas griežimo kietumas dirigentui buvo parankus perteikiant „XX a. šedevro ir genialaus kūrinio" savybę - „priversti klausytoją atsidurti transe ir jį užvaldyti", nes „pagoniška pusė glūdi kiekviename iš mūsų". Tačiau nedrąsus priminimas, jog kūrinyje skamba lietuvių liaudies dainų motyvai, dabarties užsienio dirigentams įspūdžio paprastai nepalieka, nes stokojama etnomuzikologinio išsilavinimo (ne kiekvienas turi Bartòko aspiracijų), kuris leistų suvokti liaudies muzikos (dainos, raudos, šokio) intonacinį ritminį savitumą. Kita vertus, I. Stravinskis to fakto taip pat neakcentavo, o „pagonybei" kūrinyje suteikė apibendrinantį pavidalą. Jei O. Grangeanas su LNSO parengtų ir atliktų I. Stravinskio „Petrušką", projektas sėkmingai užbaigtų įspūdingą „trilogiją".